15:32, pirmadienio popietė
atšlubavusi namo, mamai pasiskundžiau apie skaudamą koją. kadangi mano mama buvusi seselė, atidžiai apžiūrėjo mano koją, ir liūdnai pareiškė:
-Ema...na, tavo..koja...patinusi, na, o tai..ee..reiškia...ne, man labai sunku tau pasakyti...
-Kas mama?.. aš neišsigąsiu, tikrai.
Ji atsiduso. Jos atodūsis visad reiškia, jog kažkas negerai.
-Tau lūžo koja...važiuosim į ligoninę..
-L..l..l..ūžo k..k..koja?-išsigandusi paklausiau. vis dėl to apsirikau, jog neišsigąsiu..
-Taip. gana smarkiai. tad važiuosim į traumatologinį.
***
Kai atpuškavom į traumatologinio skyrių, visi daktarai, seselės ir pacientai į mane žiopsojo ir šypsojosi. man buvo gana nejauku. mąsčiau. ar galėsiu, kada nors šokti?...ar galėsiu bėgioti, per kūno kultūros pamokas?... ar galėsiu...?...
Nejučia mama įvedė į mano tetos kabinetą. Jame vyravo kartus medikamentų kvapas. nuo kurio, mane pastoviai pykina... Sandra, arba mano teta, laikė rankose mano paciento kortelę. Mėtė žvilgsnius tai į vieną, tai į kitą puslapį. Pamėčiusi žvilgsnius, tarė:
-Einam padaryt rentgeną.
***
Sužinojusi, rentgeno nuotraukų parodymus, aš supratau, kad mano svajonės tapti profesionalia hip hop'o šokėja niekada neišsipildys....mano akyse pradėjo kauptis ašaros...galvoje sukosi mintys:
kodėl aš? kodėl ne kas nors kitas??
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą