06:45, Pirmadienis.
Beep, beep, beep. Ech, tas nelemtas žadintuvas. Nutraukia pačius gražiausius sapnus... Paėmiau telefoną, parašiau Simai. PO kelių sekundžių gavau atsakymą. Žinutė atrodė maždaug taip:
„Ok, galim susitikt prie kebabinės. 07:20. Tiks?“
Sumaigiau klaviatūroje: „Tiks. :)“
Atsikėliau, užsimaukšlinau džinsus, maikutę, susisegiojau megztuką. Vonioje susišukavau, išsivaliau dantis. Išnaudojau paskutinius dantų pastos likučius. Pinigų likę tik maistui, juk mokesčiai už komunalines paslaugas vis dėl to nemaži.
***
Žvilgtelėjau į telefoną. Jis rodė 7:18. bėgau tekina prie kebabų kioskelio. bebėgdama, paslydau. žiauriai skaudėjo koją. cha, kaip specialiai šiandien kūncė. o aš raštelio dėl atleidimo neturiu. na ką, turėsiu kankintis!
Nušlubavau prie kebabinės. Simą iškart pamatė, jog atšlubuoju, tad prilėkė ir paklausė, kaip visad:
-Ar viskas gerai?-jos balse girdėjosi gailestis.
-Žiauriai skauda koją. Dribalinau.
-Ouch.. bet gi neslidu,-susiraukė ji.
-Aš stengiausi nepavėluot atbėgt pas tave. Juk jei sutarėm laiką, tai laiku ir ateinam. Pameni mūsų bestčių taisykles?
-Nereikėjo bėgt... juk būčiau palaukusi..
-Nereikėjo laukt, būčiau atbėgusi...
Laukite tęsinio...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą