IV įrašas.

Birželio 17 diena, penktadienis.

Aš jau be gipso . Gera vėl vaikščiot, eit į meet'us su draugėm ir draugais. per tuos 4 mėnėsius per kuriuos nerašiau į dienoraštį, nes tingėjau, na, bet prie temos.

Susiradau nuostabaus charakterio ir žiaauriai gražų vaikiną. Jo vardas Justinas. Jis auksinių plaukų, kaip ir aš. Dabar guliu lovoj, ir nieko neveikiu. Na, ištikrųjų rašau. :D
Ok, matau Justinas parašė , jog jis jau laukia prie mano namų.
OMG, aš dar guliu lovoje! Greitai užsitraukiau gelėtą įvairių spalvų sijoną, rausvą prigludusią palaidinę ant šleikučių, įsispyriau į batelius su kulniuku, smėlinės spalvos, pasiemiau gelėtą tašę, ten įsimečiau gucci kvepalus, užsidėjau širdukinius akinius , susišukavau plaukus, įsivėriau auskarus ir išbėgau pro duris. Dabar tikiuosi nepaslysiu ir vėl nesusilaužysiu kojos.

nulipau laiptais, mama sulaikė, ir paklausė:
-Panele, kur leki??
-Justinas jau laukia prie namų .
-aaa. tada bėk. greičiau. tik grįšk laiku.
-MAMA.-pasižiūrėjau į ją teisiamai
-nu gerai, gerai. gali likti pas jį nakvoti.
-weeehooo!

***

-Labas , saldainėli.-pabučiavo Justinas mane į lūpas.
-Labas, šokoladuk,-atsakiau ir kastelėjau jam lūpas,- rrr.
-Miau,-jis nusijuokė.
-Varom pas tave?
-Joo, liksi nakvot?
-Ahha. bus faaina.
-Atsisiunčiau daug filmų. norėsi pažiūrėt? užvarom į maximą, nusipirksim popkornų.
-niu ok,-pasakiau, ir įsisiurbiau it erkė į jo lūpas.
-Aš tave myliu, -pasakė laižydamasis su manimi.
-Aš tave irgi.

***

III įrašas.

19:36, pirmadienio vakaras.


Grįžau su gipsu. Ašarų pilnomis akimis ir silpnumu. Mama mane paguldė. Įjungė televizorių, atnešė arbatos. Mažumėlę nusiraminau. Norėjau čiupti gitarą ir pagroti, kadangi tai mane ramina, bet... ji buvo per toli nuo manęs. Teko rėkt.
-MAMA!!!!!!!
Atbėgo visa susijaudinusi, galbūt pagalvojo, jog aš nukritau, užsigavau ar kažkas atsitiko negerai. Pamačiusi, kad aš vaikiškai šypsaus, jau lėtai bandė eiti pro duris, bet aš ją sulaikiau:
-Mamukai, paduok gitarą. : ]]
Beduodama tarė:
-Daugiau manęs taip nešauk. Aš vos lėkščių nesudaužiau!
-Sorriii... ; PP
-Okei, okei. Te.
-Aciū.

***
10:03, antradienis.


Neinu į šūlę. jėėgiškai. šiand, kai Simai pasibaigs pamokos, turėtų atvaryt pas mane, atnešt namų darbus. Ech, nepavydžiu jai. Sėdi dabar čiūj kokioj giešoj.. o aš sau lovoj guliu, tėliką žiūriu.. my life is dą' best.

II įrašas.

15:32, pirmadienio popietė


atšlubavusi namo, mamai pasiskundžiau apie skaudamą koją. kadangi mano mama buvusi seselė, atidžiai apžiūrėjo mano koją, ir liūdnai pareiškė:
-Ema...na, tavo..koja...patinusi, na, o tai..ee..reiškia...ne, man labai sunku tau pasakyti...
-Kas mama?.. aš neišsigąsiu, tikrai.
Ji atsiduso. Jos atodūsis visad reiškia, jog kažkas negerai.
-Tau lūžo koja...važiuosim į ligoninę..
-L..l..l..ūžo k..k..koja?-išsigandusi paklausiau. vis dėl to apsirikau, jog neišsigąsiu..
-Taip. gana smarkiai. tad važiuosim į traumatologinį.
***
Kai atpuškavom į traumatologinio skyrių, visi daktarai, seselės ir pacientai į mane žiopsojo ir šypsojosi. man buvo gana nejauku. mąsčiau. ar galėsiu, kada nors šokti?...ar galėsiu bėgioti, per kūno kultūros pamokas?... ar galėsiu...?...

Nejučia mama įvedė į mano tetos kabinetą. Jame vyravo kartus medikamentų kvapas. nuo kurio, mane pastoviai pykina... Sandra, arba mano teta, laikė rankose mano paciento kortelę. Mėtė žvilgsnius tai į vieną, tai į kitą puslapį. Pamėčiusi žvilgsnius, tarė:
-Einam padaryt rentgeną.
***
Sužinojusi, rentgeno nuotraukų parodymus, aš supratau, kad mano svajonės tapti profesionalia hip hop'o šokėja niekada neišsipildys....mano akyse pradėjo kauptis ašaros...galvoje sukosi mintys:
kodėl aš? kodėl ne kas nors kitas??

I įrašas.

06:45, Pirmadienis.


Beep, beep, beep. Ech, tas nelemtas žadintuvas. Nutraukia pačius gražiausius sapnus... Paėmiau telefoną, parašiau Simai. PO kelių sekundžių gavau atsakymą. Žinutė atrodė maždaug taip:
„Ok,  galim susitikt prie kebabinės. 07:20. Tiks?“
Sumaigiau klaviatūroje: „Tiks. :)“
Atsikėliau, užsimaukšlinau džinsus, maikutę, susisegiojau megztuką. Vonioje susišukavau, išsivaliau dantis. Išnaudojau paskutinius dantų pastos likučius. Pinigų likę tik maistui, juk mokesčiai už komunalines paslaugas vis dėl to nemaži.

***
Žvilgtelėjau į telefoną. Jis rodė 7:18. bėgau tekina prie kebabų kioskelio. bebėgdama, paslydau. žiauriai skaudėjo koją. cha, kaip specialiai šiandien kūncė. o aš raštelio dėl atleidimo neturiu. na ką, turėsiu kankintis!

Nušlubavau prie kebabinės. Simą iškart pamatė, jog atšlubuoju, tad prilėkė ir paklausė, kaip visad:
-Ar viskas gerai?-jos balse girdėjosi gailestis.
-Žiauriai skauda koją. Dribalinau.
-Ouch.. bet gi neslidu,-susiraukė ji.
-Aš stengiausi nepavėluot atbėgt pas tave. Juk jei sutarėm laiką, tai laiku ir ateinam. Pameni mūsų bestčių taisykles?
-Nereikėjo bėgt... juk būčiau palaukusi..
-Nereikėjo laukt, būčiau atbėgusi...


Laukite tęsinio...