II įrašas.

15:32, pirmadienio popietė


atšlubavusi namo, mamai pasiskundžiau apie skaudamą koją. kadangi mano mama buvusi seselė, atidžiai apžiūrėjo mano koją, ir liūdnai pareiškė:
-Ema...na, tavo..koja...patinusi, na, o tai..ee..reiškia...ne, man labai sunku tau pasakyti...
-Kas mama?.. aš neišsigąsiu, tikrai.
Ji atsiduso. Jos atodūsis visad reiškia, jog kažkas negerai.
-Tau lūžo koja...važiuosim į ligoninę..
-L..l..l..ūžo k..k..koja?-išsigandusi paklausiau. vis dėl to apsirikau, jog neišsigąsiu..
-Taip. gana smarkiai. tad važiuosim į traumatologinį.
***
Kai atpuškavom į traumatologinio skyrių, visi daktarai, seselės ir pacientai į mane žiopsojo ir šypsojosi. man buvo gana nejauku. mąsčiau. ar galėsiu, kada nors šokti?...ar galėsiu bėgioti, per kūno kultūros pamokas?... ar galėsiu...?...

Nejučia mama įvedė į mano tetos kabinetą. Jame vyravo kartus medikamentų kvapas. nuo kurio, mane pastoviai pykina... Sandra, arba mano teta, laikė rankose mano paciento kortelę. Mėtė žvilgsnius tai į vieną, tai į kitą puslapį. Pamėčiusi žvilgsnius, tarė:
-Einam padaryt rentgeną.
***
Sužinojusi, rentgeno nuotraukų parodymus, aš supratau, kad mano svajonės tapti profesionalia hip hop'o šokėja niekada neišsipildys....mano akyse pradėjo kauptis ašaros...galvoje sukosi mintys:
kodėl aš? kodėl ne kas nors kitas??

I įrašas.

06:45, Pirmadienis.


Beep, beep, beep. Ech, tas nelemtas žadintuvas. Nutraukia pačius gražiausius sapnus... Paėmiau telefoną, parašiau Simai. PO kelių sekundžių gavau atsakymą. Žinutė atrodė maždaug taip:
„Ok,  galim susitikt prie kebabinės. 07:20. Tiks?“
Sumaigiau klaviatūroje: „Tiks. :)“
Atsikėliau, užsimaukšlinau džinsus, maikutę, susisegiojau megztuką. Vonioje susišukavau, išsivaliau dantis. Išnaudojau paskutinius dantų pastos likučius. Pinigų likę tik maistui, juk mokesčiai už komunalines paslaugas vis dėl to nemaži.

***
Žvilgtelėjau į telefoną. Jis rodė 7:18. bėgau tekina prie kebabų kioskelio. bebėgdama, paslydau. žiauriai skaudėjo koją. cha, kaip specialiai šiandien kūncė. o aš raštelio dėl atleidimo neturiu. na ką, turėsiu kankintis!

Nušlubavau prie kebabinės. Simą iškart pamatė, jog atšlubuoju, tad prilėkė ir paklausė, kaip visad:
-Ar viskas gerai?-jos balse girdėjosi gailestis.
-Žiauriai skauda koją. Dribalinau.
-Ouch.. bet gi neslidu,-susiraukė ji.
-Aš stengiausi nepavėluot atbėgt pas tave. Juk jei sutarėm laiką, tai laiku ir ateinam. Pameni mūsų bestčių taisykles?
-Nereikėjo bėgt... juk būčiau palaukusi..
-Nereikėjo laukt, būčiau atbėgusi...


Laukite tęsinio...